Lietuvos Respublikoje visi piliečiai nepriklausomai nuo tautybės yra lygūs prieš įstatymą, turi lygias teises ir pareigas. Piliečių, priklausančių tautinėms mažumoms, teises gina Lietuvos Respublikos Konstitucija (Žin., 1992, Nr. 33-1014; Žin., 2003, Nr. 32-1315). Jos 37-ajame straipsnyje pažymima, kad “piliečiai, priklausantys tautinėms bendrijoms, turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą, papročius”.
Lietuva buvo pirmoji Vidurio ir Rytų Europos valstybė, 1989 m. priėmusi Tautinių mažumų įstatymą, kuris garantuoja tautinių mažumų teises ir laisves. Šis įstatymas atitiko demokratinių valstybių tradicijas ir atliko ypač svarbų vaidmenį, konsoliduojant visuomenę sudėtingu laikotarpiu, atkuriant ir įtvirtinant Lietuvos valstybingumą. Šiuo metu jau yra parengtas naujo Tautinių mažumų įstatymo projektas, kuris yra svarstomas Lietuvos Respublikos Seime. Naujas Tautinių mažumų įstatymo projektas labiau pabrėžia asmens teisę priskirti save tautinei mažumai bei pripažįsta tautine mažuma ne lietuvių asmenų grupę, nepriklausomai nuo to, kiek ilgai jos atstovai gyvena Lietuvoje, kiek seni yra jos istoriniai ryšiai su valstybe ar geografine teritorija.
1989 m. Lietuva pasirinko vadinamąjį nulinį pilietybės įgijimo variantą. Visiems pareiškusiems norą Lietuvos Respublikos gyventojams, nepriklausomai nuo jų tautybės, gyvenimo šalyje trukmės, valstybinės kalbos mokėjimo, buvo suteikta teisė įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę. Tapti Lietuvos Respublikos piliečiais apsisprendė absoliuti dauguma krašto gyventojų, iš jų daugiau kaip 90 proc. visų čia gyvenančių kitataučių.